Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
LAIŠKAS BE ATSAKYMO
I
Dūmų juodi debesys karojo ant Kauno geležinkelio stoties, kai palydėjau savo jaunystės draugą Petrą Tylenį į tą kraštą, kur tarp pelkių klampių, tarp girių lietuviškų buvo Dviratinės kaimas.
Ta nelaiminga Dviratinė sukosi man tada akyse kaip du ratai – bėda – ant išmalto rudenį vieškelio, kur duobė pasineria į duobę ir, rodos, neišvažiuosi, nuklimpsi beviltiškame purvyne.
Taip man atrodė tada ir Tylenio pasiryžimas palikti Kauną, universitetą, draugus, mitingus, išvažiuoti kur nors į tolimiausią kaimą, visų apleistą ir užmirštą, – toks kaimas ir buvo Dviratinė, penkiasdešimt kilometrų nuo geležinkelio,– dirbti mokytojo darbą, su žmonėmis bendrai vargą vargti, bendru rūpesčiu gyventi ir nuskurdusį žemės kampą savo jaunystės pasiryžimu, vyro energija pakelti iš balų, nušviesti gražesnio gyvenimo viltimis.
Su užuojautos šypsena žiūrėjau į tokį draugo pasiryžimą, nes numačiau visą jo beviltiškumą, nors ir trukau žodžių jį sugriauti. Be to, gerai žinojau Tylenio atkaklumą, kuriuo iš pirmo žvilgsnio nepatikėtum, kad tas mėlynakis turėtų tiek vyriškos valios ir užsispyrimo siekti tegu ir klaidingą, tegu ir nepasiekiamą tikslą. Tai man ir šį kartą nieko kito neliko, tiktai su užuojautos šypsena palydėti užsispyrusį savo keliais eiti draugą.
Pereitą pavasarį sugrįžo iš savo gimtinės po persi-skyrimo su tėvais lyg nesavas, tarytum pats vienas kažką sunkų pergyvendamas, atkakliai apgalvodamas ir kažkam pasiryždamas. Linksmumas ir gyvumas kažkur dingo, net akių šypsena kažkaip apsiblausė, vaikščiodavo vienas, vengdavo draugų, mažai kalbėdavo, nebent tik į klausimus atsakydavo ir tai su tokiu žvilgsniu, tarytum prašytų palikti jį vieną.
Mes, jo draugai, iš pradžių stebėjomės tokiu jo atsimainymu, ne kartą tarėmės, kuo čia išblaškius per daug jau susirūpinusi draugą, bet visos mūsų pastangos pasibaigdavo vienu kitu nereikalingu smagesniu žodžiu ar tuščiu bandymu pralinksminti, kol pagaliau apsipratome su permaina ir palikome Tylenį vieną su jo mintimis. Per daug smarkiai sukosi gyvenimas,– ar bent mums taip atrodė, – o mes buvome per daug dideli pramuštgalviai, kad galėtume ilgiau vienoje vietoje sustoti. Mes bėgiojome iš mitingo į mitingą, retai pasirodydavome universitete, bet ir čia nebaigdavome savo amžinų ginčų, tarytum nuo jų tokio ar kitokio išsprendimo priklausytų pasaulio ateitis ir laimė.
Tylenis nejučiomis pasitraukė iš mūsų draugės, su šypsena praeidavo pro mūsų amžinus ginčus, tarytum jam visi tie klausimai nerūpėtų, kantriai vaikščiodavo po auditorijas į paskaitas arba sėdėdavo bibliotekos skaitykloje. Bet ir tenai, iš šalies į jį pažiūrėjus, atrodė, kad ne tiek jis knygą skaito ar paskaitos klauso, kiek, ant suolo apsikniaubęs, kažką savo galvoja. Paskui, lyg kažkokio karščio pagautas, pradėjo laikyti vieną po kito egzaminus ir, kai jų visai mažai liko, staiga metė, pasiryžęs eiti mokytojauti.
Kai apie tai jis man pasakė universiteto koridoriuje, aš pažiūrėjau į jį ir patraukiau pečiais.
– O egzaminus ar baigei laikyti? – paklausiau.
– Ne, – atsakė.
– Tai bent egzaminus baik laikyti, – pasakiau, neturėdamas ką geresnio sakyti.
– Nenoriu, – jis man atsakė.– Juo daugiau egzaminų išlaikau, juo kvailesnis pasidarau.
– Gal ir tavo tiesa,– linksmai atsakiau,– todėl ir nesiskubinu jų laikyti.
Nusijuokiau ir, palikęs Tylenį, nubėgau paskui profesorių į auditoriją gauti įskaitų už neklausytas paskaitas.
Po savaitės, kai sutikau Tylenį, jis man parodė pradžios mokyklų inspektoriaus raštą, kad paskirtas Dviratinės kaimo mokytoju.
– Tikrai? – paklausiau netikėdamas.
– Tikrai, – atsakė. – Rytoj išvažiuoju.
Aš vis dar netikėdamas pažiūrėjau į jį, į raštą jo rankose.
– Ir kokio galo tenai važiuoji? – paklausiau.
– Ne galo, – nusijuokė jis man, – bet darbo dirbti važiuoju. Didelio darbo!
Nemačiau, kaip jo akys nušvito ir lūpose atsirado pasiryžimo šypsena, nes buvau piktas ir žiūrėjau į šalį.
– Niekus paistai, – atsakiau. – Nuvažiuosi į pelkes, apaugsi maurais ir galą gausi. O čia kiekvienas darbininkas reikalingas.
– Nieko. Apsieisite be manęs. Tenai aš labiau reikalingas.
Pažiūrėjau į jį ir nustebau susitikęs su jo akimis: tokios šviesios buvo ir pasiryžusios.
– Na, kaip žinai, – pasakiau ir atsisveikinau.
Tą dieną neišėjo man iš galvos Tylenis ir jo keistas pasiryžimas. Gerai žinojau – mus visus, kilusius iš kaimo, traukė atgal į kaimą, sunku mums buvo apsiprasti su šunmiesčiu, pavirtusiu sostine, bet čia buvo sprendžiamas mūsų krašto likimas, ir mes turėjome būti kovos vietoje, o ne kažkur kaimo užkampyje. Su pasibaisėjimu matėme kylančią buržuaziją, vis su didesniu godumu apžiojančią kraštą, visi ją keikėme iš širdies ir ieškojome būdų sudrausti jos visagalybę. Mūsų eilės buvo retos, kovotojai jauni ir neprityrę, bet drąsino ta mintis, kad tada, kai ateis sprendžiamoji kova, su mumis bus visas kraštas. O tuo tarpu mums brangus buvo kiekvienas darbininkas.
Tai ir Tylenio sumanymas pasitraukti į kaimą man atrodė kaip dezertyravimas iš kovos lauko, bet veltui ieškojau savyje pasipiktinimo, nes ir pats nebuvau tikras, kad jo kelias būtų klaidingas. Todėl nieko negalėjau nulemti jo nusistatyme, nors ir buvome seni ir geri draugai.
Kitos dienos rytą, bijodamas, kad Tylenis neišvažiuotų, anksti nuskubėjau į Žaliąjį Kalną, kur naujų namų nekūrenamoje palėpėje gyveno Tylenis. Suspėjau kaip tik laiku, atradau Tylenį jau apsirengusį ir savo menką mantą – keletą knygų – susidėjusį į lengvą čemodanėlį.
– Išlydėti atėjau, – pasakiau, paduodamas ranką ir galvodamas, kaip čia jį atkalbėjus nuo važiavimo.
– Ačiū,– stipriai paspaudė mano ištiestą ranką ir visas nušvito. – O aš maniau, kad niekas iš draugų neateis manęs palydėti… Pats nežinau, kaip nutolau nuo visų, nors kaip tik labiausiai pasiilgdavau… Na, dėkui, kad atėjai. Sėskis, svečias būsi. Greitai reiks į stotį eiti.
Prisėdau ant tuščios lovos krašto ir išsitraukiau papirosus.
– Tai vis dėlto išvažiuoji? – pasakiau, užsidegdamas papirosą. – Nepasakysiu, kad protingai darai.
– Protingai neprotingai, o turiu daryti tai, kas reikia, – atkirto jis man lyg pyktelėjęs ir pradėjo žingsniuoti po ankštą, siaurą kambarėlį. – Tu ką manai – viską nulemsime mitinguose? Ne. Turime ruoštis rimtai ir ilgai kovai. Reikia pradėti viską iš pradžių, nuo to mažo darbo, kuris galų gale pavirs dideliu.
– Nagi? – pertraukiau jo kalbą, paleisdamas dūmų kamuolį. Žinojau tą mažųjų darbų teoriją ir su panieka buvau nuo jos nusigrįžęs, nes man buvo ne ką daugiau kaip aštuoniolika metų, kada ieškai to didžių didžiausio darbo ir vis nerandi, nes kiekvienas darbas atrodo per smulkus.
– Nesusikalbėsime, matyt, mudu, – beviltiškai jis numojo ranka. – Paklausyk, gal bent suprasti galėsi.
– Na, gerai, pasakok, – sutikau, atsiremdamas į sieną ir užsidegdamas naują papirosą.
Jis abejingai žvilgtelėjo į mane, lyg nesiryždamas pradėti kalbą, ir pažiūrėjo į laikrodį.
– Nėra laiko, – pasakė.– Eidami į stotį, pasikalbėsime.
Bet eidami į stotį per Ąžuolyną, mes nieko nekalbėjome, veltui ieškodami žodžių pradėti kalbą.
Tiktai išėjus į peroną, laukiant traukinio, jis man pradėjo pasakoti, kodėl pasirinko kuklų mokytojo darbą. Veltui stengiausi paskutinį kartą jį atbaidyti apkerpėjusia kaimo aplinka, kuri bus abejinga jo pastangoms, klebonais – parapijų karaliais, inspektoriais prisilaižėliais, kurie trukdys kiekvieną žingsnį ir griaus pradėtą darbą, jis mano žodžių negirdėjo arba nenorėjo girdėti. Jis buvo pagautas savo didžiosios svajonės ir švento įsitikinimo, kad atliks didelį uždavinį.
Man buvo gaila draugo, paklydusio savo nerealiose mintyse, bet stigau žodžių jį perkalbėti. Tylėdamas klausiausi jo kalbos ir žiūrėjau į jo užsidegusias akis, lyg paskutinį kartą jas matyčiau ir negalėčiau atsižiūrėti. Tokios šviesios jos buvo, kad aš ne jo žodžiams tikėjau, bet jo akimis.
– Supranti, ar gali būti didesnė laimė, kaip kilti drauge su apleistu kraštu iš tamsos ir sulaukti užtekančios saulės! – švietė jo akys, ir jis visas spindėjo, ta-rytum ta saulė jau būtų jį apšvietusi.
Aš jaučiau, kad nebegaliu toliau prieštarauti. Jis kalbėjo tyliai, susimąstydamas, tarsi tą jo saulę užstotų debesys, arba vėl nušvisdamas ir kažkuo apsidžiaugdamas. Man net pasirodė, kad jis ne man pasakoja, bet pats sau, lyg norėdamas sugriauti paskutines savo abejones.
Kai sušvilpė garvežys, jis krūptelėjo ir ištiesė man ranką.
– Tai ką, važiuok! – pasakiau aš neabejodamas ir stipriai paspaudžiau ištiestą ranką.
Jis šyptelėjo man su padėka ir skubiai įlipo į vagoną.
Paskui, sujudus traukiniui, jis persisvėrė pro vagono langą ir šūktelėjo:
– Atvažiuok po metų! Pamatysi, ką Dviratinėje padarysiu!
– Gerai! – atsakiau, nors ir netikėjau savo pažadu.
Toldamas Tylenis pažiūrėjo su šypsena į mane, liekantį perone, ir aš spėjau pagauti paskutinį jo žvilgsnį. Tai buvo žvilgsnis nepataisomo svajotojo, kurio akyse amžinai šviečia saulė.
Iš stoties išėjau susirūpinęs tomis akimis. Gatvėje buvo ruduo. Lynojo. Žmonės skubinosi. O aš ėjau pamažėle, lyg kažką praradęs, lyg kažko ieškodamas. Po apsiniaukusiu dangumi buvo gera pagalvoti apie save ir apie draugus, ieškančius vidurnaktyje saulės.
Tas mintis greitai išblaškė kasdieniniai rūpesčiai, ir aš vėl patekau į užburtą – susirinkimų, mitingų, paskaitų, pamokų ir ginčų – ratą, kur sukiesi prieš savo valią ir neturi laiko net pagalvoti, nebent vieną kitą akimirką, kai pats su savimi susitinki ar su draugu, kuriame save patį pamatai. Taip man šį kartą atsitiko ir su Tyleniu. Kartais atrodė, kad ne jį palydėjau, bet pats save į kažkokią nežinomą Dviratinę.
Po kiek laiko gavau iš Tylenio laišką, kuriame rašė apie apleistą pelkių ir girių kraštą, apie žmones, pasiilgusius šviesos, ir ragino mane mesti didžiąją politiką su mitingais, eiti dirbti mažą kultūros darbą, kuris galų gale viską nusvers.
Visa širdimi perskaičiau laišką, daug apie jį galvojau, bet palikau be atsakymo. Tiktai pats vos nenuėjau atsitiktinai jo keliais, nors kitais sumetimais ir dėl kitų priežasčių.
1926
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 134-140.
