Vertėjo komentaras: Spalio 9-oji, diena, kai 1967 metais Bolivijoje buvo nužudytas Če Gevara – viena žinomiausių, kultinį statusą įgijusių XX amžiaus asmenybių. Daugelis dėvi jo atvaizdą ant marškinėlių, nesuprasdami, nei kas tai per žmogus, nei dėl ko jisai gyveno. Kai kurie, taipogi, Če Gevarą juodina, atseit, kaip avantiūristą, fanatiką ir „laisvės“ priešą… Ir tiktai kai kurie supranta, kas jis buvo iš tikrųjų. Ir kaip žmogus, ir kaip simbolis. Apie tai – žemiau teikiamas straipsnis, išėjęs 97-aisiais, minint Če Gevaros žūties 30-metį. Jo autorius, brazilų dvasininkas Frei Betto (Karlos Alberto Libanjo Kristo, gim. 1944) – vienas vedančių „išsivadavimo teologijos“ atstovų – rašytojas, publicistas, politinis veikėjas. Brazilijos karinės diktatūros metais buvo persekiojamas, kalėjo. Vėliau dirbo prezidento Lulos patarėju Lotynų Amerikos klausimais. 2004 metais paliko pareigas dėl nepritarimo prezidento ekonominei politikai.
K. Voiška, 2024-10-09
UTOPIJOS JĖGA
Kubos revoliucija – vienas iš mano kartos mitų. Ir Če Gevaros figūra, jo akys, jo veržimasis į ateitį – viena iš pagrindinių jos ikonų. Siero Maestros partizanų vaizdinys: jų barzdos, kerziniai batai ir alyvinės spalvos uniformos teikė peno 60-ųjų metų brazilų studentų judėjimo politiniams idealams. Rio de Ženeire esančiame restorane „Kalabozu“ ar Marijos Antonijos gatvėje veikusiuose baruose mes galvojome, kad Istorija, negailestinga motina ir dosni motina, davusi mums galimybę laimėti prieš Amerikos imperializmą – toks buvo įsitikinimas, kurį 70-aisiais sustiprino Ho Ši Mino „Vietkongo“ pergalė prieš pačią didžiausią planetos ekonominę ir karinę galybę.
Ši viltis nebuvo veltui, ir reiškėsi galingais simboliais. Ir Fidelio cigaruose, ir raketose, pajėgusiose sulaikyti Džono F. Kenedžio vyriausybės palaikytos invazijos į Kubą grėsmę, būta kažko sprogstamo ir fališko. Taip pat ir Če Gevaros išvaizdoje su jo ironiškąja, sumišimą priešams kėlusiąja šypsena, ir išdidžiomis, į Didžiosios Tėvynės – Lotynų Amerikos – išlaisvinimo utopiją žvelgusiomis akimis po jo melsvąja berete su žvaigždute. Jaunimo akyse teisingam reikalui pakanka turėti dešimt procentų proto, keturiasdešimt procentų emocijų ir penkiasdešimt procentų stiliaus, tojo nugalėtojų savoir-vivre, iššaukiančio nesulaikomą paprastų mirtingųjų susižavėjimą bei slaptą pavydą.
Jeigu Kuba sugebėjo, kodėl nesugebėsime mes? Mes buvome jauni, kaip „Liepos 26-osios judėjimo“ kovotojai ir, pradedant 1964 metais, Brazilijoje būta tokios pat žiaurios ir korumpuotos diktatūros, kaip kad Fulgencijaus Batistos vyriausybės Kuboje. Netrūko pas mus ir kalnų bei plokščiakalnių.
Idealai minta iš simbolių ir pavyzdžių. Partijų programomis nieko, išskyrus jų autorių – nesužavėsi. Mus pasiekė pasakojimai Sukilėlių armijos epopėją, apie drąsią neraštingumo likvidavimo kampaniją, apie gamybos nacionalizaciją, apie pergalę prieš grobikus ties Kiaulių įlanka.
Visa tai giliai palietė mūsų širdis, lyg mažoje Karibų jūros saloje istorija būtų parodžiusi apčiuopiamą mūsų likimo atvaizdą. Mes jautėme nostalgiją ateičiai. Ypatingai dėl to, kad toji ateitis iškilo tam tikrame Lotynų Amerikos taške, turėjusį ir marakasų ritmą, ir romo skonį.
Prieš susižavėdamas Siera Maestros partizanais, aš su siaubu sužinojau išdavystę prieš JAV, įvykdytą Rozenbergų poros, kuri buvus nuteista ir pasodinta į elektros kėdę už tai, kad šie du atominio ginklo paslaptis perdavinėję rusams… Niekada nebuvo įrodyta, kad Rozenbergai iš tikrųjų buvo šnipai, bet „šaltojo karo“ paaštrėjimo laikotarpiu, mums visiems Vakaruose buvo reikalingas atpirkimo ožys.
Mirties bausmė, kurią dabar laikau absurdiška, tuo atveju man pasirodė pateisinama. Buvo būtina išvengti to, kad išimtis taptų taisykle, pavirsdama grėsme „laisvajam pasauliui“. Man paliko įspūdį Rozenbergų fotografija, kur pastarieji pririšti prie elektros kėdžių: ant galvų jiems – šalmai su daugybe laidų, lyg jie būtų buvę prakeikti astronautai, keliaujantys į pragarą. Laimei, prie mūsų namų slenksčio sargyboje stovėjo senasis buldogas Edgaras Huveris.
Tada aš įstojau į dominikonų ordino vienuolių vadovautą Studentų katalikiško jaunimo organizaciją… Būdamas studentų judėjimo nariu, aš priartėjau prie socialistinės utopijos. Ne žingsnis po žingsnio, o vienu šuoliu, iš JAV šalininko aš tapau antiimperialistu, tuo pačiu neprarasdamas kritiško požiūrio į Tarybų Sąjungą.
Tačiau man atrodė, kad Kuba buvo kitokia. Fidelis plojant publikai, su atviru automobiliu važiavo Niujorko Penktuoju aveniu. O Brazilijoje jis apsistojo prabangiame name, priklausiusiame aristokratinei Nabuko giminei. Kuboje neuždarė nei vienos bažnyčios, nesušaudė nei vieno dvasininko. Ir jeigu revoliucija turėjo trūkumų, tai tik dėl spaudimo iš JAV vyriausybės, kuri buvo nepatenkinta, netekusi vienos iš savo kolonijų Lotynų Amerikoje.
Pačia paradigmiškiausia figūra iš Kubos revoliucijos gimusia figūra, buvo Ernestas Če Gevara. Pasišventęs vario rūdynų šachtininkams Čilėje, raupsuotiesiems Peru ir demokratijos reikalui Gvatemaloje, jis rado prieglobstį Meksikoje, o paskui padėjo paversti Kubą socialistine visuomene. Jis buvo teisus istorijos akivaizdoje. Tie, kas jį kritikavo, jam tegalėjo priekaištauti, būk tai jis rizikavo savimi, nes svajojo apie valdžią.
Visiems netikėtu ir stulbinančiu tapo Če gestas, pastarajam atsisakius nuo valdžios ir, neatskleidžiant savojo vardo, išvykus į Kongo džiungles, ir iš karto po to – į Boliviją. Tokiu būdu, jis įrodė savąjį nesavanaudiškumą, sugebėjimą pilnai atiduoti save kovos už Lotynų Amerikos išvadavimą reikalui.
Dabar, praėjus trisdešimčiai metų nuo jo mirties, Gevara – priekaištas visiems, kas nedrįsta pašvęsti savo gyvenimo kokiam nors altruistiškam tikslui. Todėl nenuostabu, kad esama sunkių lyg antkapiai knygų, kuriose mėginama sumenkinti herojaus nuopelnus. Jono Li Andersono nuomone, Če būta avantiūristo. Chorchės Ch. Kastanedos, knygos „Če: raudonas gyvenimas“ autoriaus nuomone, argentiniečių-kubiečių partizanas žuvo dėl savo revoliucinės manijos ir Fidelio neveiklumo. Vykusiai parašytos ir paremtos gausiais dokumentais, abi knygos nepajėgia nuslėpti kartėlio tų, kas bijo, jog svajonė taps tikrove. Todėl lengviau rašyti apie Če pralaimėjimą, nei apie Fidelio pergalę.
Kastaneda išgarsėjo, išėjus knygai „Demontuotoji utopija“, kurioje jis pranašavo, kad ginkluotos kovos Lotynų Amerikoje daugiau nebebus. Ironiška, bet tepraėjus keliems mėnesiams nuo knygos išleidimo, įsižiebė partizaninis judėjimas Čiapase, Meksikoje – pačio Kastanedos gimtinėje.
Laimei, utopija, taip pat kaip ir Če – stipresnė nei tie, kas bando ją palaidoti.
Originalas paskelbtas žurnale „Ko’eyú latinoamericano“ (Karakasas), Nr. 77 (spalis, 1997).
Versta iš rusų kalbos (Фрей Бетто. Сила утопии).
