Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
SAULĖS PARNEŠTI IŠĖJO
I
Pavasario saulėleidis, pasruvęs Nemune, apsemdavo KSDK* niūrius mūrus. Su vakaro prieblanda į kameras skverbdavosi pro apkaustytus langus sunkus ilgesys ir nesuvaldomas nerimas.
* KSDK – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas. – Red.
Tada Petras Tylenis, studentas, uždarytas su draugais į kalėjimą už protesto mitingą universitete prieš mirties bausmę, pasiilgdavo gimtinio kaimo, kur sprogstančios gluosnių viršūnės tyliai snūduriuoja, o iš pievų ir laukų, apsemtų pavasario lengvo rūko, atplaukia smagus juokas ir daina su ilgesiu.
Tie pavasario vakarai raudonuose saulėleidžio ežeruose mėlynas debesų valtis supdavo, ir neaiškus ilgesys širdį suspausdavo, kad per veidą lyg šešėlis vaiskioje vakaro prieblandoje nuslinkdavo šypsena ir visą uždegdavo:
– Tu ponas būsi. Vargo tau nereikės vargti. Eikš pas mus, kol mūsų. Mieste gražesnių yra, užmirši mus. Tegu tada tave tiek ir tiek, ir mes užmiršim.
Subatvakariais smagios mergos baltus dantis rodė ir lanksčios rankos traukė į ratelio vidurį, o jo galvoje tarytum sunkus švinas virė.
– Mesk mokslus, bernas būsi. Gražus bernas. Visos kaimo mergos apie tave suksis. Nenori? Gerai, būk kunigas. Visos išpažinties pas tave eisim, tiktai žiūrėk – pakūtos per daug neužduok. Tada dievai tavęs nematė,– neisim. Nenori būti kunigu? Tikrai? Ne. Tai bent vyras! – ir šypsenos virve stengėsi pririšti.
Tada neiškentęs Tylenis stverdavo pirmą merginą i glėbį ir apsisukdavo ratą ne prasčiau, kaip ir kiti kaimo bernai. Užmiršdavo, jog išskyrė jį kaimas iš savo tarpo, kad į mokslus eitų, bet ne tam, kad šviesą parneštų po šiaudine pastoge, tiktai – kad ponas ar kunigas būtų, ir toks apmaudas tada visą pagaudavo, kad šėldavo drauge su jaunimu, lyg norėdamas pats savęs atsikratyti, nes į širdį skverbėsi didelė pagunda:
– Prieš saulėtekį išeisi švilpaudamas plėšti dirvonų. Su vyrišku pasiryžimu peržvelgsi plačius laukų akiračius, ir atkakliai įsitemps visi raumenys. Per dieną suversi plačią, vos užmatomą vagų jūrą.
Vakaras ateis, kaip užtarnautas poilsis. Pavargęs suplosi pūslėtu, kietu delnu bėriui per kaklą ir nusišypsosi:
– Vakaras. Užteks šiandien, bėri!
Paskui ant gonkų juoksis armonika, o mėnuliui tekant, amtels porą kartų Margis, bet susigėdęs įlįs į savo būdą, juk tai savas bernas eina. Kur eina? – Joks bernas nepasakys, kur jis mėnesienos naktį vaikščioja, – visi žino. Ten, kur dvi mėlynos jūros juokiasi.
Taip praeidavo viena po kitos vasaros, o jis vis dar kankinosi, kodėl turi atsiskirti nuo savųjų ir eiti į mokslus. Nenoromis išvažiuodavo rudenį į miestą ir laukdavo vasaros, kad vėl galėtų sugrįžti.
Pagaliau jis sužinojo, kodėl turi mokslus eiti.
II
Paskutinį rudenį išvažiavo atkaklus ir pasiryžęs. O Anė vis dar jam pro ašaras kalbėjo:
Tu ponas būsi. Vargo tau nereikės vargti. Gražiai gyvensi, mažai dirbsi. Ė, užmirši… Ir dar kaip užmirši!.. Žinom mes tokius…
– Tylėk, Ane, sakau, kad sugrįšiu.
– Nebalamūtyk dūšios! Kur tu dėsi kaimišką mergą? Nepakeliui bus mums.
Ir Anė verkė, kodėl ji kaimiška merga, o jis, nors drauge ganęs, dabar – studentas, nenori ponu būti. Ji nesuprato. Ji negalėjo suprasti jo aiškios ir tiesios kalbos, kad mokslas ne tam reikalingas, kad ponu būtum, bet tam, kad pačiam šviesiau būtų ir kitus galėtum apšviesti. Pagaliau jis ir pats nesuprato, nors ir stengėsi save ir kitus įtikinti. Dažnai paklysdavo pats su savimi ir vienas graibėsi patamsėję. Tarytum už devynių mūro sienų, niekas rankos neišties, kelio neparodys. Bet visa širdimi nujautė, kur turi eiti, ir ėjo.
Motinos suaižėjusi ranka glostė išleisdama sūnaus galvą, o senos Įdubusios akys ieškojo jaunų ir drąsių sūnaus akių.
– Sūneli, dievulio neužmiršk!
Motina visas viltis ir visą senatvės paguodą sudėjo į sūnų ir dievą.
Sūnus nieko neatsakė, tiktai jo neramiose akyse kažkas skausmingo švystelėjo ir užgeso. Nuo savo galvos paėmęs motinos ranką, stipriai prispaudė prie lūpų, o paskui, įšokęs į vežimą, pakėlė kepurę:
– Lik sveika, mama!
Vežimas dundėjo į vieškelį.
Ilga gluosnių linija tolumoje skendo. Toli už gluosnių išnyko sūnus.
Motina dar stovi prie vartų ir žiūri. Nuvažiavo. Nieko nematyti, tiktai girdėti – ratai tolumoje darda. Ir Anė, kaimyno duktė, apsikniaubus seklyčioje ant lango, gailiai pravirko. .
– Išvažiavo… Kada sugrįš?..
Ir Anė buvo pasiryžusi bėgti nors į pasaulio galą, kad tik Petrą pasivytų ir galėtų su juo drauge eiti visur ir visada. Bet niekur nėjo ir niekur nebėgo, tik ašaros riedėjo.
III
Tylenis atvyko į Kauną tylus ir savyje užsidaręs. Per dienas vaikščiodavo po universitetą, vienai kitai valandai išbėgdamas pamokomis užsidirbti skurdžią studentišką duoną.
Universitetas Tyleniui viską užstojo pasaulyje. Kuo kitu rūpintis, ne mokslu, jam atrodė kaip didžiausias nusikaltimas prieš save ir tuos, kurie su tokiu vargu jį išleido į mokslus. Jų niekada Tylenis neužmiršdavo. Dažnai, prisiminęs kaimą, pasijusdavo, lyg būtų išvarytas iš savo namų ir klaidžiotų po svetimą miestą. Tada baisiai ilgu savųjų pasidarydavo. Rodos, šauktų į tą pusę atsigrįžęs, gal kas atsilieptų. Ir atsiliepė jo širdyje. Suprato Tylenis, kokią didelę pareigą kraštas uždeda ant jo pečių, išleisdamas į mokslą, ir tą pareigą jis pasiryžo šventai ištesėti.
Tai per dienas, nuo ankstyvo ryto ligi vėlaus vakaro, išbūdavo universitete, klausydamas paskaitų arba sėdėdamas bibliotekos skaitykloje ir ryte rydamas vieną po kitos knygas. Dažnai bibliotekoje užsisėdėdavo ligi vėlaus vakaro, ir toks džiaugsmas visą apimdavo, kad rymodavo pavargęs prie atverstos knygos ir, negalėdamas daugiau skaityti, tyliai šypsojosi, pagautas neapsakomos laimės, kad jis, kaimo vaikas, gali naudotis tais išminties lobiais, kuriuos žmonija per šimtmečius sukrovė į knygas. Tada tokia brangi knyga jam pasidarydavo, kad jis versdavo knygos puslapius kaip šventas paslaptis, kurios atidengia jam naujus pasaulius.
Prieš uždarant biblioteką, skaityklos vedėja dažnai matydavo Tylenį vieną skaitykloje prie atverstos knygos svajingai šypsanti ir negalintį atsiskirti su knyga. Nenoromis užtraukdavo keletą minučių, kol pasiryždavo pasakyti:
– Uždarome biblioteką. Rytoj baigsite skaityti.
Tylenis krūpteldavo, lyg staiga prižadintas. Su drovia šypsena atsiprašydavo vedėją ir sugrąžindavo knygą.
Paskui dar pastovėdavo, pasisiūlydavo padėti sutvarkyti knygas ir paskutinis išeidavo iš skaityklos.
Nenorėjo eiti namo. Tai ilgai dar klajodavo tuščiomis ir tamsiomis gatvėmis, kol visiškai pavargęs pareidavo į Žaliąjį Kalną, kur samdėsi palėpėje kambarėlį.
Palėpė buvo šalta ir nejauki kaip grabas. Bet Tyleniui jis tiktai pernakvoti buvo reikalingas, nes visą laiką jis gyveno universitete ir skaitykloje su savo mintimis ir tyliu džiaugsmu, kad atlieka tą didžiąją pareigą, kurią pavedė jam artojų kraštas.
IV
Tyleniui universitetas pasidarė šventa vieta, kur leista būti tiktai pašauktiesiems ir išrinktiesiems. O jis, jeigu toks nebuvo, tai norėjo būti. Todėl buvo baisiai vienišas.
Šalinosi draugų, kuriems mokslas neužstojo viso gyvenimo. Retai sustodavo koridoriuose, kur būdavo studentų kamšatis ir niekada nesibaigdavo ginčai.
Pro studentų ginčus Tylenis praeidavo su atlaidžia šypsena. Tiktai be reikalo gaišta,– pagalvodavo. Bet universiteto koridoriai vis labiau pradėjo ūžti kaip sukiršintas bičių avilys. Kartais ir Tylenis neiškęsdavo nepasiklausęs tų ginčų. O paskui ne kartą užmiršdavo nueiti į paskaitą, nes koridoriuose būdavo sprendžiami opesni klausimai.
Studentai ginčijosi politiniais klausimais. Jų akys degė neapykanta ir pasipiktinimu. Jie su panieka kalbėjo apie naujus ponus, kurie neseniai išėjo iš šiaudinių pastogių, pagrobė atgimusiame krašte valdžią ir pasidarė savo krašto išdavikai. Susidėjo su senaisiais ponais, atgyvenusiais savo laiką bajorais, juodašimčiais kunigais, dalijosi dvarus, kūrė miestus, statė sau rūmus ir nepakeliama našta prislėgė kraštą. Seni dvaro rūmai, klebonija ir nuovada pasidarė valdžios centrai. Nauji ponai svajojo apie savo diktatūrą. Atsirėmė kalėjimu, durtuvu ir kryžiumi. Seimas priėmė mirties bausmės įstatymą.
Visas kraštas sujudo. Suprato – prieš ką mirties bausmės įstatymas ir kam rengiama diktatūra. Dirbtuvės protestuodamos sustreikavo ir išėjo į gatves. Kaimas dairėsi į šalis. Universitete kilo riaušės. Auditorijose paskaitas nustelbė mitingai.
Tada visai nelauktai prakalbėjo ir Tylenis.
– Draugai! – pirmą kartą praskambėjo koridoriuje jo balsas.
Studentai atsigrįžo ir nustebę sužiuro į Tylenį. Jis prakalbėjo apie baudžiauninkų tautą, kuri, nusikračiusi svetimų ponų vergijos, patenka į savų ponų sauvalę. Jis kvietė visomis išgalėmis sudrausti naujų ponų užmačias ir čia pat skelbė jiems žūtbūtinę kovą.
– Bravo! – šaukė pritardami studentai, kurie badaudami lankė universitetą.
– Žydbernis! – spiegė korporantai, dėdžių aprūpinti tarnybomis.
O Tylenis įkvėptais žodžiais toliau kalbėjo apie amžiną kovą, kurią šimtmečiais veda darbo žmonija dėl savo išsilaisvinimo.
– Ir mes tą kovą laimėsime! – pabaigė Tylenis savo kalbą, o jo akyse švietė pasiryžimas.
Studentai sujudo. Priėmė protestą prieš buržuazijos sauvalę ir mirties bausmės įstatymą. Tą protestą iškabino universitete, išsiuntinėjo laikraščiams ir išnešiojo po visą kraštą per mitingus.
Karo komendantas už protestą ir mitingus nubaudė studentus kalėjimu, o universiteto vadovybė pašalino iš universiteto. Tada pirmą kartą persiskyrė su universitetu Tylenis ir pateko į kalėjimą.
V
Motinos veidas kaip žemė, išmarginta raukšlių vagomis, o galva – žydinti obelis melsvoje pavasario padangėje, tiktai akys – tarytum bedugnės, kurios dažnai buvo pilnos ašarų, o dar dažniau tylios laiminančios meilės.
Lūpos, skausmo raktais surakintos, dažnai, sūnui išvažiavus, prie nukryžiuoto ir apspjaudyto žmogaus paveikslo prasiverdavo, ir akyse, nors trumpam laikui, nušvisdavo tekanti išganymo saulė.
Tai būdavo ilgais rudens vakarais. Už lango lietus ir vėjas. Nuogos vyšnios krūpčioja ir dreba darganoje. Seklyčioje šalta ir drėgna. Kampe – nukryžiuotasis kabo. Prie jo motina klūpo:
– Dieve, mano dieve! Ir už ką taip mane nubaudei? O Jėzau, Marija!.. Sugrąžink man sūnų, pasigailėk, viešpatie!
Nukryžiuotas dievas, pelėsiais ir šerkšnu apšarmojęs, tylėjo, jis irgi buvo uždarytas į kalėjimą, apspjaudytas ir nukryžiuotas.
Kaimynės lyg kalės tarpuvartėse skalino; tarytum jos širdis nebe motinos širdis būtų. Ta širdis buvo septynetą skausmo kalavijų perverta.
– A, a… Tai tau mokslus eina!
– Sulaukė!
– Dievo, sako, nėra. Ir sukvailiok tu man šitaip! Atsiras šaltojoj ir dievas. Pamatysit. Mano žodį paminėsit.
– A, a… Tai tau ir mokslas!..
O per veidus lyg gyvatės rangėsi,– žinojo, kodėl kaimynės džiaugėsi: nebus ji kunigo motina – sūnus niekais nuėjo, todėl šalta, drėgna rudens seklyčia šildėsi karštais motinos dūsavimais.
Ji prašė nukryžiuotąjį sugrąžinti sūnui tikėjimą, kurio trupinius jis buvo išmėtęs margam sviete. Kokius perlus vietoje tų trupinių sūnus surinko, ji nežinojo, ji tiktai nujautė, kad išbarstė tai, ką buvo ji davusi.
Šalta ir graudu buvo apšarmotoje seklyčioje. Dievas nenulips nuo kryžiaus ir nesurinks sūnaus išmėtytų motinos meilės trupinių. Graudūs dūsavimai stingo seklyčioje. Sūnus toli. Išvažiavo į mokslus, o sėdi kalėjime. Baisus skausmas suspaudžia motinos širdį, ir ji neišlaiko. Sudreba seklyčia nuo graudaus verksmo ir kelia nuo kryžiaus dievą.
– Viešpatie, pasigailėk!.. Susimilk ant manęs…
Motina matė išganymą kryžiuje, kuris seklyčios kerčioje kabojo, o sūnus – įtikėjo į laisvą žmogų, kuris nulips nuo kryžiaus, sutraukys grandines ir sukurs ant žemės gražų ir didelį gyvenimą.
Tokį žmogų sūnus matė savo svajonių akimis ir dėl jo buvo pasiryžęs eiti sunkų kovos kelią į didžiąją pergalę.
VI
Sena medinė bažnyčia slepiasi sprogstančių beržų paunksmėje. Tokia ji pasenusi, suvargusi atrodo pavasario saulės šviesoje. Pro medžių viršūnes žvalgėsi vienišas bokštas, ant kurio buvo prikaltas surūdijęs dievas.
Bažnyčios prieblandoje, pasienyje, prie klausyklos, klūpo motina, meldžiasi – dėkoja dievui už didelę malonę ir prašo atleisti nusidėjimus. Parvažiavo sūnus prieš Velykas linksmas ir sveikas. Išklausė dievulis jos prašymų. Tiktai ir vėl sūnus aštriausią kalaviją į jos širdį smeigė – bedievis. Neina į bažnyčią atlikti velykinės ir ją atkalbinėja:
– Ko ten eisi, mama? Nusidėjimų niekas negali atleisti, o tau ir atleisti nėra ko: juk tu šventoji.
Kaip prašė, kaip graudino, o jis tiktai juokiasi ir ją ramina:
– Neverk, mama, nes savo vargui ašarų pritruksi. Tegu verkia tie, kurie šimtmečiais žmones apgaudinėja. Bet jie neverkia. Jie kasmet savo dievą prie kryžiaus kala ir iš numirusių kelia. Tai jiems geriau apsimoka.
Nusigando motina, išgirdusi iš sūnaus tokias kalbas, persižegnojo ir tylomis verkšlendama nuėjo į bažnyčią. Atsiklaupė prie klausyklos, dreba kaip epušė – ji, didžioji nusidėjėlė, kaip savo sūnų užaugino.
– Tėveli dvasiškas, dovanok: sūnus mano bedievis, ir negaliu įkvėpti jam tikėjimo, jis – mokytas. Pasigailėk, tėveli, patark, ką daryti. Leidom, leidom į mokslus, sakėm – kunigėlis bus, o išėjo tiktai tėvams gėda ir dievui negarbė.
Kunigas, kuris paseno, atstovaudamas Kristų, rūsčiai pažvelgė į nusiminusią motiną, kad net jos širdis apmirė, tarytum ji tokį baisų nusidėjimą išpažino, kurio negalima atleisti.
– Katras? – paklausė kunigas.– Ar tas studentas?
– Taigi, taigi, kad tas,– atsiduso motina.
– Na, gerai,– pasakė kunigas.– Po mišių pas mane užeik.
Drebėdama atsitraukė nuo klausyklos ir ilgai mušėsi į krūtinę.
Po mišių dviese į kleboniją nuėjo: tėvas ir motina. O ėjo – lyg eiti ar ne.
– Tai, motin… Kunigas, sakei, bus. Taigi. Še tau ir kunigas! Kaip pasakys prabaščius, taip ir bus.
– Prabaštėlis jį krikštijo: perkalbės.
– Eis tau jis.
Klebonijoje kunigas kalbėjo apie dideles nuodėmes prieš dvasią šventą, o tėvas lyg pyko: kokios čia nuodėmės? Augino sūnų kaip sūnų, leido į mokslus, o sūnus niekais nuėjo – dievo net nepripažįsta. Tai ką čia gali tėvai padaryti?
– Tai kaip, prabaštėli, gal perkalbėsi? Mes negalime. Jis mokslus eina, daugiau žino, mūsų neklauso. Kaip klausys, jeigu mudu neišmanome.
Ir bučiavo rankas ne motinai, bet motina: gal išgelbės jos sūnų. Tėvas stovėjo atžagaras, tarsi žinojo: gelbėk, negelbėk – neišgelbėsi, todėl visa šnekta tuščia.
– Na, gerai,– prabilo kunigas.– Tegu rytoj ateina velykinės. Neis – lauk iš namų varykite: nėra ko gailėtis šuns pasiutusio.
Motina krūptelėjo. Tėvą lyg botagu nuplakė. Susilenkė dvilinkas.. Išleisdamas kunigas kalbėjo apie dievo teisingumą.
– Tegul bus…– nusilenkė tėvai.
Kunigas atsakė:
– Per amžių amžius.
VII
Vienišas vežimaitis sunkiai ritosi per klampią pavasario žemę. Du seniai tylėdami važiavo. Nemielas buvo pavasaris. Pakilusi iš pievų pempė lyg pajuokoms viršum galvų rykavo.
Motina skarelės kampu šluostėsi ašaras.
Tėvas paragino arklį.
– Ne sūnus jis man! Bedievis. Parodysiu aš jam bedievystę! – užsimojo botagu ir nuleido.
– Eik jau, tėvai. Vaikas vis vaikas,– pertarė motina.
– Koks jis man vaikas, jei neklauso? Tegu eina padebesiais, kad ant mano žilos galvos gėdos neužtrauktų.
Rūstauja senis ir pats sau netiki. Jaučia, kad už pečių stovi sūnus ir jo akys gal toliau mato.
– Nereikia, tėvai, piktuoju. Gražumu gal perkalbėsim, – pro ašaras sublizga motinos akyse viltis.
Tėvas tyli. Pažiūrėjo šnairomis į motiną, susiraukė:
– Ką čia gražumu! Savo vaikui rankas bučiuosiu? Eis velykinės – savas vaikas, neis – pablūdęs šuva. Kaip pasakė prabaščius, taip ir bus.
Nusišluostė motina skarelę ašarą.
– Nereikėjo, tėvai, pas prabaščių eiti. Širdis neišlaiko. Nežinau, kas bus.
– O pas mane krūtinėje, manai, kad akmuo? – nežiūrėdamas atsakė tėvas.
Tylėdami toliau važiavo. Tarytum žodį bijojo ištarti. Tolumoje jau buvo matyti sprogstančių gluosnių viršūnės ir namai. Tėvas atleido vadžias, ir sušilęs arkliukas vos vos tempė vežimaitį per purvyną.
– Nu, bėri, ar nepasivelki? – suniurnėjo nesikęs- damas tėvas, bet arklio neparagino.
Primanytų – atgal vežimą pasuktų. Skersai pažiūrėjo į motiną ir nusigrįžo. Bijosi pats save išduoti. Gerklę lyg kažkas kutentų. Atsikrankštė, bet nieko nepasakė.
Du seniai tylėdami važiavo, lyg ne savu arkliu ir ne namo. O pempė lyg tyčiomis neatstodama viršum galvų rykavo.
Ir ko gi ji rykavo? – Lauke buvo pavasaris.
VIII
Debesyse nusileido saulė, ir vėjas pavasario drėgme papūtė.
Temstant parvažiavo seniai namo.
Tėvas įėjo į trobą su sermėga ir botagu. Apsidairė aplinkui, lyg ko ieškodamas, susitiko akimis su sūnumi, parvažiavusiu iš Kauno, ir, nuleidęs akis į žemę, tarė:
– Tai va, sūnau, buvome pas prabaščių. Eisi rytoj išpažinties – sūnus būsi, neisi… – pažiūrėjo į sūnų, ir žodžiai gerklėje užspringo.
Sūnus stovėjo prieš jį nutilęs ir išblyškęs.
– Neisiu, tėvai! – pasakė.
– Tai lauk iš mano namų kaip šuo pablūdęs! – prašvokštė uždususiu balsu ir žingsnį į šalį žengė, lyg kelią sūnui duodamas.
– Gerai, tėvai,– atsakė pasiryžęs sūnus. – Išeisiu ir nevaromas.
Apsidairė aplinkui, lyg kažko ieškodamas ar atsiminti norėdamas. Pro mažučius langus temo vakaras. Patamsėję motina pravirko.
– Lik sveika, mama! – priėjo, ranką pabučiavo.
– Sūneli mano, kurgi tu eisi? – apkabino motina sūnaus galvą ir dar graudžiau pravirko.
– Neverk, mama, – ramino sūnus, nors patį ašaros smaugė.– Nėra ko verkti. Išeisiu ir pareisiu, kai galėsiu tau džiaugsmo parnešti.
Galvą paglostė, nušluostė su skarele ašaras. Pajuto, kad neišlaikysiąs, išsitiesė ir žengė žingsnį.
– Lik sveikas tėvai,– tarpduryje pasakė.
Tėvas, kaip žemė pajuodęs, tylėjo. Tada sūnus nusilenkė ir išėjo.
Kieme atsisveikino su broliu. Ranka ranką vyriškai paspaudė.
– Nieko. Paūžė senis ir nusiramins. Tu kur eisi?
– Nežinau. Į Kauną grįšiu, o gal mokytojauti eisiu.
– Rašyk, kur būsi.
Viršum gluosnių jau brėško pirmosios žvaigždės. Žvilgtelėjo į jas, ir krūtinę toks graudumas suspaudė, kad net oro pritrūko.
– Na, lik sveikas! – pasakė ir išėjo pro vartus.
Brolis žvilgsniu palydėjo ir su apmaudu pažiūrėjo į trobą, kur tėvas, kaip žemė pajuodęs, tylėjo ir motina verkė. O jis, išėjęs už vartų, su tokia meile pažiūrėjo į tėviškę, lyg amžinai su ja atsiskirtų.
Pastovėjo ir nuėjo vienas kaimo gatve.
IX
Pro kaimą vieškeliu ėjo pavasaris. Sprogo gluosniai, ir žemė garavo. Temstant išėjo Tylenis klampiu purvynu iš gimtinio kaimo.
– Kur eini ir kada sugrįši? – dvi mėlynos akys kelią pastojo.
Po gluosniu dviese sustojo. Užtekėjęs mėnulis apšvietė skara apsigaubusią Anę ir paniurusį Tylenį.
– Sugrįšiu, Ane, o jei ne – viską užmiršk.
– Petrai? – krūptelėjo merginos balsas, ir akyse sublizgėjo ašaros.
– Nepyk, Ane, perdaug tolimas mano kelias, ir kur jis nuves – pats nežinau…
Su meile į akis pažiūrėjo. Primanytų – į pasaulio galą nusineštų. Tokia ji brangi jam buvo.
Mergina tylėjo, akis panarinusi. Tiktai pečiai drebėjo.
– Taip ir žinojau, – staiga pravirko ir neatsisveikinus atgal tekina nubėgo.
– Ane, palauk! – nesušuko, tiktai vos girdimai prakuždėjo.
Anė negirdėjo ir neatsigrįžo. O jis išgirdo tiktai vieną kitą kuktelėjimą ir nubėgančios žingsnius, kurie širdyje atsiliepė. Atsirėmė į gluosnį ir su gailesčiu pažiūrėjo į tuščią vieškelį.
Ei pavasario naktie, nerikdyk dūšios!
Balzgana mėnulio šviesa užliejo pėdas, kuriomis nubėgo jaunystės meilė.
Išsitiesė ir vienas nuėjo sparčiais žingsniais, nešinas didele meile, kad atgalios sugrįžtų.
X
Didžiojo penktadienio vakarą troboje liko nesava. Motina kampe verkšleno, o tėvas sėdėjo už stalo paniuręs.
– Nereikėjo taip, tėvai. Kur jis dings vienas ir dar tokį vakarą…
– Kas man darbo – tesižino, jei neklauso.
– Jis, žinia, neprapuls, – piktai prasitarė brolis. – Bet kur tu, senas kelme, dingtum?
Tėvas pašnairavo į sūnų:
– Pradėk, pradėk, durys ir tau atidarytos.
– Atdarytos – uždarysiu, didelis čia daiktas.
– Kieno namas: mano ar tavo? – trinktelėjo tėvas kumštimi į stalą.
– Eik sau! – atsistojo sūnus nuo stalo ir užtraukė brolio išmokytą dainą: – Atsisakom nuo senojo svieto…
Tėvas pamėlynavo, pabalo ir, nieko nesakęs, trenkė durimis ir išėjo į svirną gulti. Sunkus apmaudas užgulė širdį. Buvo pikta, kad paklausė kunigo, ir graudu – kad dingo visos viltys turėti sūnų kunigą arba bent poną. Kartumas smaugė gerklę, ir toks nusivylimas suspaudė širdį, tarytum jis visko būtų nustojęs gyvenime.
Motina, šluostydama ašaras, klausėsi naujos giesmės, kurią dainavo sūnus. Juo toliau, juo baisiau jai darėsi.
– Vaikeli,– neiškentė, – tokį vakarą – ir šitokią giesmę giedi.
– Nieko, mama! Tiktai su šitokiom giesmėm ir sulauksime tikrų Velykų.
Nieko neatsakė motina, sunkiai atsiduso ir išėjo svyruodama į seklyčią, kur prie kryžiaus prikaltas kabojo žmogus.
Ji meldėsi jam ir tikėjo į jo prisikėlimą, o jos sūnus išėjo didįjį penktadienį nuimti žmogų nuo kryžiaus.
– Kur jis dabar? – dūsavo motina, o kelias jau pametė skaičių jo lengvų žingsnių.
Jis vienas išėjo naktį iš gimtinio kaimo ir tikėjo, kad saulę ant savo pečių parnešti privalo, kad ta naktis, kuri amžius slegia, prašvistų.
1925
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 119-133.
