Vertėjo komentaras: Čia pateikiamas tekstas – 2017 metais amerikiečių laikraštyje „New York Times“ išėjusio straipsnio apie ankstyvąją krikščionybę lietuviškas vertimas. Jo autorius, Deividas Bentlis Hartas (David Bentley Hart) – vienas žymiausių šiuolaikinių stačiatikių teologų Jungtinėse Valstijose, kalba apie komunistinį ankstyvosios krikščionių bažnyčios pobūdį. Nebūdamas socialistu ar komunistu, jokių receptų visuomenės pertvarkymų jisai nesiūlo, bet visgi kelia šiandieninei bažnyčiai neparankią, o ir mums, kairiesiems, aktualią temą.
K. Voiška, 2024-10-02
***
Kadaise, 1983 metais išgirdau, kaip žymus graikų stačiatikių istorikas Aristeidas Papadakis per paskaitą Merilando universitete pareplikavo, kad ankstyvieji krikščionys buvo „komunistai“. Tais laikais, Šaltasis karas vis dar metė savo ledinį šešėlį ant kultūrinio landšafto. Pakako per publiką nuvilnijusių išsigandusių šnabždesių, kad visuomet itin tiksliai kalbėdavęs profesorius Papadakis pasijuto privaląs pasiaiškinti, kad tą jis turėjo omenyje grynai technine prasme: kad jie gyveno bendrą gyvenimą ir bendrai naudojosi nuosavybe. Šnabždėjimai aptilo, bet nerimas liko.
Nors vargu ar kam nors vertėjo stebėtis. Mat, jei apaštalinės bažnyčios komunizmas ir yra paslaptis, tai ji labai jau atvira. Labiau miglotų sąvokų, kaip antai „komunalizmo“ ar „komunitarizmo“ panaudojimas gali skambėti priimtiniau, bet pačių faktų nekeičia. Apaštalų darbuose pasakojama, kad Jeruzalėje pirmieji atsivertėliai į prisikėlusįjį Kristų patvirtinę savąjį tikėjimą gyvendami viename būste, išparduodami savo turėtas nuosavybes ir paskirstydami savo turtus „kiek kam reikėjo“, ir bendrai valdydami visus turtus. Tai, vis dėlto, buvo pačio Jėzaus įtvirtinta schema: „Kiekvienas iš jūsų, kuris neišsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.“ (Lk 14:33).
Tai visuomet būdavo gan skandalinga vėlesnių amžių krikščionims – ar bent tiems iš jų, kurie tai pastebėdavo. Ir šiandien Amerikoje, su jos keistu tikėjimu laisva verslininkyste ir privačiu turtu, yra beveik neįsivaizduojama, kad kas nors priimtų šitokį maištingą požiūrį. Per amžius, krikščioniškoji kultūra labiau provokuojančius ankstyvosios bažnyčios ypatumus arba ignoruodavo, arba nukreipdavo jos užsilikusias atgyvenas į nedideles specialias bendruomenes (antai, vienuolynus). Ir net kai šie ypatumai pripažįstami, Evangelijos atžvilgiu jie paprastai traktuojami kaip atsitiktinumas: racionalus resursų paskirstymas laikinai susidūrus su priešišku pasauliu, bet ne kaip kažkas, kas būtų esminga pačiam tikėjimui ar, juoba, kas galėtų tapti politine filosofija.
Žinoma, ankstyvoji bažnyčia šiuolaikine to prasme nebuvo politinis judėjimas. Pati tokia idėja būtų buvus beprasmė. Senovės pasaulyje nebuvo jokių politinių idėjų, kaip nebuvo ir jokių abstrakčių visuomenės pertvarkymo programų. Bet ir nebūdama politiniu judėjimu, bažnyčia vis dėlto sudarė tam tikrą valdymo formą. Ir jos priimtasis gyvenimo būdas buvo veikiau ne šiaip praktinė išgyvenimo strategija, o aukščiausiųjų jos dvasinių idealų įkūnijimas. Tikėjimo atžvilgiu, jos „komunizmas“ tikrai nebuvo atsitiktinumas.
Ankstyvosios bažnyčios radikalizmas, jei galima tai taip įvardyti, daug kartų patraukė mano dėmesį, man paskutinius kelerius metus bedirbant prie Jeilio universiteto leidyklai skirto savo Naujojo testamento vertimo. Mano redaktoriui iš pradžių nepritarius šiam projektui, aš kvailai įsivaizdavau, kad tai būsianti lengva užduotis: ne dėl to, kad tekstas būtų paprastas, bet kadangi esu dažnai tiek studentams, tiek sau pačiam „taisęs“ mano manymu netikusiai išverstus jo fragmentus. Pamaniau, kad sena pažintis su tekstu bus mane parengusi kone laisvam graikiškojo teksto pavertimui anglišku.
Tačiau gan greitai suvokiau, kad nors apie tekstą ir žinojau daug dalykų, juos ne visuomet teisingai suprasdavau. Žinojau, kad didelei daliai priimtojo šventraščio vertimo kalbos yra būdingas sudėtingų žodžių bei sąvokų supaprastinimas į perdėm paprastus ar apgaulingai anachroniškus terminus (pavyzdžiui, „amžinas“, „pragaras“, „nuteisinimas“). Bet aš neatsižvelgiau į tai, kaip smarkiai šie supaprastinimai nuskurdina tekstą ar užtušuoja esminius jo konceptualinio pasaulio aspektus. Naujojo testamento knygos, kaip įsitikinau, sudaro istorinį galvosūkį – ne todėl, kad jie atėję iš tolimojo antikos pasaulio, bet kadangi dažnu atveju jie išeina netgi iš antikos konteksto.
Pastoviai abejodavau, ypatingai dėl įvairių konstrukcijų, susijusių su tuo, kas yra „koinon“ arba „bendra“, o labiausiai – su išskirtiniu akcentu ties „koinonia“. Tai – žodis, paprastai verčiamas kaip „draugovė“, „dalijimasis“ ar, kiek geriau – kaip „bendrystė“. Bet ar jis tiek ir tereiškia?
Vis dėlto, Naujajame testamente asmeninis turtas kone be atvangos ir stipriai smerkiamas: pavyzdžiui, Mt 6, 19-20 („Nekraukite sau lobių žemėje“) ar Lk 6, 24-25 („Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte jau savo pagodą“) ar Jok 5, 1-6 („Nagi, dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų“). Ir nors visada būta dvasininkų bei teologų, skubančių mus įtikinėti, kad Naujame testamente smerkiami ne patys turtai, bet piktnaudžiavimas jais, nei viena šventraščio eilutė tokių teigimų nepatvirtina (jei tik ne primetamas absurdiškai tendencingas jų skaitymas).
Aš priėjau išvados, kad „koinonia“ dažnai nurodo į tam tikrą kompleksą praktikų ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse, į ypatingą socialinę sanklodą – tą pačią, kuri aprašyta Apaštalų darbuose, ir kuri buvo esmine naujo gyvenimo Kristuje dalimi. Kai, pavyzdžiui, Laiškas Žydams tikintiesiems nurodo neapleisti „koinonia“ arba Pirmasis laiškas Timotiejui ragina juos tapti „koinonikoi“ – tai nėra tiesiog rekomendacija būti asmeniškai dosniems, bet šaukimas labai konkrečiai bendruomeninio gyvenimo formai.
Kiek galime spręsti, vietinės bažnyčios apaštalinių laikų Romos pasaulyje iš esmės buvo mažos komunos: savarankiškai išsilaikančios, bet esant reikalui galinčios tarpusavyje dalintis ištekliais. Šis delikatus komunų tinklas imperijos viduje sudarė tam tikrą kontrimperiją, paremtą ne jėga, o neatlygintina pagalba. Ar, geriau išsireiškiant – ne šio pasaulio karalystę, visgi esančią šiame pasaulyje, įkūnijančią savyje radikaliai kitą tiek visuomenės, tiek nuosavybės sampratą.
Be abejo, laikytis šio abejingumo privačiam turtui pirmosioms krikščionių kartoms buvo lengviau. Jie save linko matyti kaip laikinus sparčiai nykstančio pasaulio gyventojus, kaip per jiems svetimą istoriją lengvai beeinančius pabėgėlius. Bet pirminiam pakilimui ir Evangelijos lūkesčiams priblėsus ir įsišaknijusiems šio pasaulio gyvenimo įpročiams naujai atgijus, išskirtinė pirmųjų krikščionių praktiką užleido vietą įprastai įtvirtintosios santvarkos praktikai.
Tačiau net tada perėjimas nebuvo toks staigus, kaip gali pasirodyti. Dar antrojo amžiaus viduryje pagonių satyrikas Lukianas Samietis liudijo, kad krikščionys niekino turtus ir nuosavybę valdė bendrai. Ir Lukiano laikų krikščionys rašytojai didžiąja dalimi šį vaizdinį patvirtina: Justinas Kankinys, Tertulianas ir „Didachės“ pavadinimu žinomas anoniminis traktatas – visi teigia, kad krikščionys privalo viską valdyti bendrai, atsisakyti privačios nuosavybės ir atiduoti savo turtą vargšams. Net Klemensas Aleksandrietis, pirmasis žymus teologas įrodinėjęs, kad ir turtingieji gali išsigelbėti, jei tik ugdysis „dvasinį skurdą“, visgi tvirtino, kad idealiai visos gėrybės turėtų būti valdomos bendrai.
Net ketvirtame ir penktame amžiuose tokie vedantys vyskupai ir teologai kaip Bazilijus Didysis, Grigalius Nisietis, Ambrozijus Milanietis, Augustinas ir Kirilas Aleksandrietis nesidrovėjo smerkti asmeninį turtą kaip vagystės formą, o sukauptus turtus – kaip iš vargšų paveržtą grobį. Didysis Jonas Auksaburnis dažnai darydavo tokius pareiškimus dėl turtų ir skurdo, kad, lyginant su jais ir Karlas Marksas, ir Michailas Bakuninas atrodytų kaip baikštūs konservatoriai. Anot jo, žmonijos turtai priklausą visiems žmonėms, o tie, kas pasilieka sau daugiau negu numato absoliuti būtinybė, yra plėšikai ir atsimetėliai nuo tikrojo krikščioniškosios labdarybės principo. Ir taip jisai kalbėjo, būdamas Konstantinopolio arkivyskupu.
Pats faktas, tačiau, kad tokios kalbos dar buvo girdėti pačioje imperinės krikščionybės šerdyje rodo, kad iki tol jos jau spėjo netekti didžiosios dalies savo jėgos. Iki tam tikro laipsnio jos buvo toleruojamos, bet tik kaip tam tikrą vietą priimtoje religinėje retorikoje turinti hiperbolė. Tai yra, veikiau kaip idioma, negu priesakas. Krikščionybė nustojo buvus apokaliptiniu kažko beprecedentiško skelbimu, ir tapo tiesiog įtvirtintąja jos kultūros religine sistema, siūlančia visas paguodas ir garantijas, kokių tereikalaujama iš religinių institutų. Laikui bėgant, pirminė ankstyvosios bažnyčios provokacija kartas nuo karto atgimdavo efemeriškų „puristinių“ judėjimų – dvasingųjų pranciškonų, rusų nestiažatelių, katalikų darbininkų namuose. Bet apskritai, priklausymas krikščionybei pagrinde tapo tiesiog religija, atrama gyvenimui šiame pasaulyje, o ne radikaliai kitokio gyvenimo modeliu.
Tai buvo neišvengiama. Jokia visuomenė kaip visuma neįsisteigs, remiantis pagrindinio visuomenės mechanizmo – nuosavybės – atmetimu. Ir visos didžiosios religijos pasiekia sėkmę, palaipsniui sušvelnindamos radikaliausius savo reikalavimus. Tad išgauti paprastą moralą iš ankstyvosios bažnyčios radikalizmo – neįmanoma.
Bet tiems iš mūsų, kam Naujasis testamentas yra ne šiaip praeities dokumentas, bet iššūkis dabarčiai, kartais vertėtų paklausti savęs, ar iš tiesų tik laikas ir aplinkybės teskiria apaštalinių laikų krikščionybę nuo gerokai komfortiškesnių vėlesnių amžių krikščionybės variantų, ir ypač nuo tos, kuri gyvuoja šių dienų išsivysčiusiame pasaulyje.
Versta iš: The New York Times