1904 m. rugsėjo 29 d. Voluinės gubernijos Vilijos kaime, tuometėje Rusijos imperijoje gimė tarybinis rašytojas Nikolajus Ostrovskis. Nugyvenęs trumpą ir tragišką, bet ryškų gyvenimą, Ostrovskis įėjo literatūros istorijon savo romanu „Kaip grūdinosi plienas“.
Priešingai dabar vyraujančioms madoms, Ostrovskis nebuvo įmantrybių ir išsidirbinėjimų literatūroje gerbėjas. Rašė jis paprastai ir aiškiai. Ir rašė apie realų gyvenimą, kokį išgyveno jisai pats su savo amžininkais tuo kruvinų perversmų, karų ir revoliucijų laikotarpiu, kuriuo tapo visa pirmoji XX amžiaus pusė.
Dar paauglystėje Ostrovskį patraukia bolševikų idėjos, ir 1918 m. jis prisijungia prie vokiečių okupuotoje Ukrainoje veikusio pogrindžio. Netrukus jaunasis Nikolajus tampa naujai susikūrusios Raudonosios armijos kariu. Pilietinio karo frontuose, jis sužeidžiamas, o 1922 m. aktyviai dalyvauja spartuoliškai tiesiant geležinkelio atkarpą į Kijevą (žiemai mieste nebuvo malkų, grėsė katastrofa). Visa tai pakerta jaunuolio sveikatą, ir sulaukęs 27-erių, Ostrovskis prikaustomas prie lovos, bet nepalūžta ir būtent čia pradeda savo literatūrinę veiklą.
Romanas „Kaip grūdinosi plienas“, faktinė Ostrovskio autobiografija, tiesa, su pakeistais veikėjų vardais, tarp kurių pats pagrindinis – Pavelas Korčiaginas. Knygoje susipažįstame su aplinkybėmis, kurios ir Pavelą, ir daugelį jo amžininkų paskatina pasukti revoliucijos keliu. Akį rėžianti nelygybė, žvėriškas žiaurumas… Ir, kas svarbiausia – išvystame jaunus kovotojus, pasiryžusius verčiau žūti mūšyje ar mirtinai išsekti dirbant, negu į visa tai sugrįžti. Tiek Pavelas, tiek jo draugai dega Naujo pasaulio, Naujo gyvenimo idėja, ir patys įkūnija tąjį pasaulį kuriančiojo žmogaus tipą.
Apskritai, svarbiausia knygos savybė, kad ji perteikia tam tikrą moralės kodeksą, kurio dėka šis jaunimas atlaikė ir karo, ir pokario suirutės sunkumus. Net savo sveikatos sąskaita, jie sugebėjo atsilaikyti tiesiant geležinkelį, ir sėkmingai jį užbaigti. Charakterio kryptingumas, didvyriškas entuziazmas, sugebėjimas visiškai atsiduoti užduoties įgyvendinimui, vardan žmonijos laimės išeikvoti save iki galo…
„Brangiausia, ką turi žmogus – gyvenimas. Jis duodamas jam vieną kartą, ir nugyventi jį reikia taip, kad nebūtų geliamai skaudu dėl tuščiai nugyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekšiškos ir smulkmeniškos praeities ir kad mirdamas galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos tam, kas gražiausia pasaulyje – kovai dėl žmonijos išvadavimo“ – lyg priesakas skamba žodžiai iš Ostrovskio knygos.
Ir ši knyga išpopuliarėjo ne tik Tarybų Sąjungoje. Išversta į daugumą pasaulio kalbų, ji tapo įkvėpimo šaltiniu ir tokiems veikėjams kaip Ernestas Če Gevara (1928-1967). Po TSRS iširimo, tačiau, knyga pašalinama iš mokyklinių programų ir „iš viršaus“ nurašoma kaip, atseit, neįdomi ir neatitinkanti šiuolaikinio, suprask, pažengusio, vartotojiško kapitalizmo žmogaus vidaus pasaulio. O iš tiesų, kadangi ši knyga – pavojinga.
Kam?.. Ogi šios visuomenės valdančiajai klasei. Ir apie ją šokinėjančių miesčionių publikai. Nes ji parodo, ką gali tiesos ir teisybės ištroškęs, už ją nei kovoti, nei numirti nebijantis žmogus. Dar daugiau: nes ji parodo, ką tokie žmonės gali, veikdami išvien. Ir ne atsitiktinumas, kad dabar, žmonėms paragavus 30 metų kapitalistinio „rojaus“, Ostrovskio knyga pradeda atgauti populiarumą savo tėvynėje, Rusijoje. Pas mus, Lietuvoje – ji užmiršta.
Atsiminkime! Perskaitykime. Ir pasimokykime iš jos. Kaip dirbti. Kaip kovoti. Kaip gyventi. Ir kaip mirti… Kaip būti Žmogumi!
P. S.: Ostrovskio kūrinį „Kaip grūdinosi plienas“ galite skaityti čia: N. Ostrovskis. Kaip grūdinosi plienas.
P. P. S.: Mokantiems rusiškai rekomenduojame 6 serijų „Kaip grūdinosi plienas“ ekranizaciją: nuostabų, kultiniu tapusį tarybinį kiną.
